Hipnoterapija – mano darbe be mistikos

Hipnoterapija mano praktikoje nėra savaitgalio kursuose išmokta papildoma technika. Klinikinę ir kognityvinę elgesio hipnoterapiją studijuoju ir praktiškai taikau nuo 2020 metų, o profesinį pasirengimą šioje srityje baigiau Level 5 Diploma in Cognitive Behavioural Hypnotherapy studijomis Jungtinėje Karalystėje.

Per šiuos metus sąmoningai tyrinėjau labai skirtingas hipnozės kryptis ir darbo būdus – nuo kognityvinės elgesio hipnoterapijos ir klinikinės hipnozės iki greitųjų indukcijų, darbo su įtaiga, vaizdiniais, emocinėmis reakcijomis, somatiniais pojūčiais bei kitomis integruojamomis technikomis. Mokymosi kelyje teko mokytis ir iš tarptautiniu mastu žinomų hipnozės praktikų, tarp jų Paul McKenna ir Marisa Peer.

Tačiau kuo daugiau apie hipnozę mokiausi, tuo mažiau man reikėjo ją mistifikuoti.

Hipnozė man nėra praeitų gyvenimų paieška, „energetinis gydymas“ ar archeologinė ekspedicija po žmogaus pasąmonę ieškant vieno stebuklingo prisiminimo, kurį atradus visos problemos išnyks.

Man tai – psichologinis darbo metodas.

Kaip dirbu: Hypno-CBT

Pagrindinis mano hipnoterapinio darbo modelis yra kognityvinė elgesio hipnoterapija – Cognitive Behavioural Hypnotherapy (Hypno-CBT).

Paprasčiau tariant, tai KET principų ir hipnozės metodų integracija.

KET padeda identifikuoti ir keisti ryšius tarp minčių, emocijų, fiziologinių reakcijų ir elgesio. Hipnozė gali suteikti papildomą erdvę intensyviam dėmesio sutelkimui, vaizduotei, įtaigai ir terapinei repeticijai.

Įtaiga čia nereiškia, kad terapeutas „įdeda“ žmogui svetimą mintį.

Terapinė įtaiga gali būti kryptingas dėmesio, vaizduotės ir lūkesčių panaudojimas: repetuojame kitokią reakciją, kuriame ir stipriname alternatyvius vaizdinius, dirbame su pojūčių interpretacija, automatiniu atsaku ar būsima situacija dar prieš jai įvykstant.

Todėl savo darbe galiu naudoti hipnozę būsimų sudėtingų situacijų mentalinei repeticijai, nerimo reakcijos reguliavimui, elgesio ir įpročių keitimui, kūno pojūčių bei skausmo suvokimo moduliavimui, emocinių reakcijų darbui ar naujo elgesio įtvirtinimui.

Kartais integruoju ir kitus metodus bei technikas – vaizduotės darbą, somatinio dėmesio elementus ar EFT – tačiau juos renkuosi pagal konkretų žmogų ir terapinį tikslą, o ne pagal vieną universalią teoriją apie „pasąmonę“.

Ar tai iš tikrųjų veikia?

Čia prasideda viena įdomiausių hipnoterapijos dalių.

Dar 1995 m. publikuotoje 18 tyrimų meta-analizėje buvo lyginama kognityvinė elgesio terapija su tokia pačia terapija, papildyta hipnoze. Vidutinis KET + hipnozę gavęs klientas pasiekė geresnį rezultatą nei mažiausiai 70 % klientų, gavusių tą patį gydymą be hipnozės.

Svarbu: tai nereiškia, kad hipnozė yra „70 % veiksmingesnė už KET“.

Tai reiškia kur kas įdomesnį dalyką – kai kuriuose kontekstuose hipnozė gali sustiprinti jau veiksmingą psichologinę terapiją.

2021 m. publikuota atnaujinta meta-analizė vėl nustatė statistiškai reikšmingą papildomą efektą, hipnozę integruojant į KET.

Būtent todėl mano praktikoje hipnozė nėra KET konkurentė. Ji gali būti KET stiprintuvas.

Klinikinė hipnozė gali būti gerokai daugiau nei atsipalaidavimas

Vienas geriausių būdų suprasti hipnozės potencialą yra skausmo tyrimai.

Didelė kontroliuojamų eksperimentinių tyrimų meta-analizė nustatė reikšmingą hipnozės analgezinį poveikį. Hipnozė taip pat tyrinėjama realioje medicinoje – chirurgijoje, odontologijoje ir invazinių procedūrų metu – kaip nefarmakologinė priemonė skausmui, nerimui ir distresui mažinti.

2021 m. 50 chirurginių tyrimų, apėmusių daugiau nei 4 000 pacientų, meta-analizėje nustatytas teigiamas hipnozės poveikis psichologiniam distresui, skausmui, medikamentų vartojimui ir kai kuriems sveikimo rodikliams.

Tai nereiškia, kad hipnozė gali ar turėtų pakeisti anesteziją. Tačiau tai labai gerai iliustruoja, kokią įtaką dėmesys, lūkesčiai, vaizduotė ir įtaiga gali turėti žmogaus subjektyviai patirčiai.

Nuo operacinės iki kasdienio įpročio

2025 m. Izraelyje buvo aprašytas išskirtinis klinikinis atvejis: gilioji smegenų stimuliacijos operacija Parkinsono liga sergančiam pacientui buvo atliekama jam išliekant sąmoningam ir procedūros metu naudojant hipnozę skausmui bei nerimui valdyti.

Tai nėra standartinis hipnozės panaudojimas ir nėra įrodymas, kad hipnozė pakeičia anesteziją.

Tačiau šis atvejis puikiai iliustruoja vieną dalyką: klinikinė hipnozė gali būti gerokai daugiau nei gulėjimas fotelyje klausantis atsipalaidavimo teksto.

Jeigu dėmesys, lūkesčiai, vaizduotė ir įtaiga gali reikšmingai keisti skausmo, nerimo ir kūno pojūčių patyrimą, verta tyrinėti, ką tie patys psichologiniai procesai gali reikšti daug kasdieniškesnėse situacijose.

Pavyzdžiui – keičiant įprotį.

O ką visa tai turi bendro su šokoladu?

Čia hipnoterapija susitinka su didžiąja mano darbo tema – valgymo elgesiu.

Saldumynų potraukis, automatinis vakarinis valgymas ar įprotis nusiraminti maistu nėra tas pats, kas chirurginis skausmas. Todėl būtų moksliškai nesąžininga vienos tyrimų srities rezultatus tiesiog perkelti kitai.

Tačiau valgymo elgesys taip pat apima išmoktas asociacijas, lūkesčius, automatines reakcijas, vaizdinius, emocijas ir sustiprintus elgesio modelius – procesus, su kuriais galima dirbti psichologiškai.

Savo praktikoje būtent čia esu mačiusi vienus įspūdingiausių hipnoterapinio darbo rezultatų.

Esu dirbusi su žmonėmis, kurie daugelį metų jautė stiprų potraukį saldumynams, o po hipnoterapinio darbo pastebėjo, kad anksčiau automatinis noras tapo neutralus arba gerokai silpnesnis. Su žmonėmis, kuriems iš esmės pasikeitė santykis su konkrečiu maistu. Su tais, kuriems pavyko nutraukti ilgus metus kartotus automatinius elgesio modelius.

Kartais pokytis būna stebėtinai greitas – ir būtent tokie atvejai prieš daugelį metų paskatino mane dar giliau domėtis hipnoze ir jos galimybėmis.

Tačiau klientų sėkmės istorijos nėra klinikiniai tyrimai, o hipnoterapija nėra garantija, kad žmogus po vieno seanso nebenorės šokolado.

Ypač valgymo sutrikimų atveju problema beveik niekada nėra tiesiog „blogas įprotis“, todėl hipnozė negali pakeisti visaverčio valgymo sutrikimo gydymo.

Būtent čia man svarbus skirtumas tarp įpročio ir klinikinio sutrikimo.

Kai problema yra gana aiškus išmoktas įprotis ar automatinė reakcija, hipnoterapinis darbas kartais gali būti labai kryptingas ir trumpas.

Kai žmogus susiduria su persivalgymo sutrikimu, bulimija, ryškiu ribojimu, stipria svorio ar kūno įvaizdžio baime ar kitu sudėtingu valgymo sutrikimu, mano darbas remiasi platesniu psichoterapiniu modeliu – KET, CBT-E ir individualia atvejo konceptualizacija. Hipnozė, jei ją naudojame, tampa viena platesnio terapinio proceso dalimi.

Mano tikslas nėra įrodyti, kad hipnozė tinka viskam

Atvirkščiai.

Man svarbu žinoti, kada ji gali būti naudinga, kada moksliniai įrodymai yra riboti ir kada reikalingas visai kitas metodas.

Hipnoterapijos tyrimų bazė nėra vienodai stipri visoms problemoms. Gerų duomenų turime skausmo, procedūrinio nerimo ir distreso, kai kurių nerimo simptomų bei tam tikrų funkcinių sutrikimų, pavyzdžiui, IBS, srityse. Kitose srityse duomenys kuklesni arba nevienareikšmiai.

Todėl aš nepritaikau žmogaus prie hipnozės.

Pirmiausia suprantu žmogų ir problemą. Tik tada renkuosi metodą.

Ir kartais tas metodas būna hipnozė.

Dalintis Facebook