Balandžio 24 dieną lankiausi konferencijoje apie metabolinę psichiatriją.
Metabolinė psichiatrija – tai gana nauja psichiatrijos kryptis, nagrinėjanti, kaip mūsų medžiagų apykaita, hormonai, cukraus kiekio reguliacija, žarnyno mikrobiota, uždegiminiai procesai ir bendra organizmo metabolinė būklė veikia psichikos sveikatą. Kitaip tariant, tai bandymas žiūrėti į žmogaus emocinę būseną ne tik per smegenų chemijos, bet ir per viso kūno biologijos prizmę. Ši kryptis vis daugiau dėmesio skiria ryšiui tarp nutukimo, insulino rezistencijos, lėtinio uždegimo, depresijos, nerimo, ADHD bei kitų psichikos sunkumų. Todėl konferencijoje daug kalbėta ne tik apie svorio metimą, bet ir apie tai, kaip apetito reguliacija, žarnyno ir smegenų ašis bei metaboliniai procesai gali paveikti žmogaus savijautą, emocijas ir net elgesį.
Didžiulė salė specialistų, skaidrės pilnos grafikų, statistikos ir naujausių tyrimų. Buvo kalbama apie apetitą, smegenų ir žarnyno ašį, kūno svorio reguliaciją, nutukimo mastą Lietuvoje. Ir tie skaičiai iš tiesų verčia sustoti – šiandien apie 60% suaugusiųjų Lietuvoje turi antsvorio arba nutukimą.
Didelė konferencijos dalis sukosi aplink GLP-1 vaistus, tokius kaip Wegovy.
Buvo rodoma daug įspūdingų rezultatų: mažėjantis svoris, sumažėjęs apetitas, pagerėję kraujo rodikliai, sumažėjusi širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Klausantis gali pasirodyti, kad pagaliau rastas atsakymas į labai sudėtingą problemą.
Ir aš suprantu, kodėl žmonės tuo tiki. Kai žmogus metų metus kovoja su svoriu, nuolat galvoja apie maistą, jaučiasi pralaimėjęs prieš save pažadas „pagaliau nebegalvoti apie maistą“, „pagaliau nebejausti alkio“ skamba beveik kaip stebuklas. Nes daugeliui žmonių didžiausias šokas pradėjus vartoti GLP-1 būna ne pats svorio kritimas. Didžiausias šokas – tyla galvoje. Maisto triukšmas aprimsta arba nutyla visai.
Kai tas nuolatinis maisto triukšmas staiga sumažėja, nebereikia kariauti su savimi. Nebereikia laikytis ir vėl pradėti nuo pirmadienio. Nebereikia valios pastangų kiekvieną vakarą. Ir būtent todėl žmonės prie šių vaistų prisiriša ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Tačiau sėdėdama konferencijoje vis labiau galvojau ne apie tai, kas vyksta vartojant vaistus. Galvojau apie tai, kas vyksta po to. Nes apie tai buvo kalbama labai mažai. O realybėje beveik visi žmonės kažkada susiduria su klausimu:
„Kas dabar?“
Nes teoriškai apie GLP-1 dažnai kalbama kaip apie ilgalaikį gydymą. Praktikoje tai sudėtingiau. Vieni nebegali jų įpirkti. Kiti pavargsta nuo šalutinių poveikių. Dar kiti tiesiog nebenori visą gyvenimą būti priklausomi nuo injekcijų.
Ir tada prasideda dalis, apie kurią reklaminėse skaidrėse beveik nekalbama. Labai daug žmonių po vaistų nutraukimo patiria stiprų alkio ir maisto minčių sugrįžimą. Ne todėl, kad jie „silpni“. Ne todėl, kad „sugedo valia“. O todėl, kad organizmas mėgina grįžti į jam pažįstamą būseną.
Kūnas nėra kvailas. Kai svoris krenta greitai, organizmui tai dažnai atrodo kaip grėsmė išlikimui. Įsijungia biologiniai kompensaciniai mechanizmai: didėja alkio hormonų aktyvumas, mažėja sotumo pojūtis, lėtėja energijos sąnaudos. Kitaip tariant, kūnas pradeda kovoti už svorio susigrąžinimą. Ir štai čia prasideda psichologinis pragaras, kurio statistikos lentelėse nesimato.
Nes žmogus jau būna paragavęs gyvenimo mažesniame kūne. Jis jau girdėjo komplimentus. Jis jau jautėsi „pagaliau normalus“. Ir tada alkis grįžta. Kartais su tokia jėga, kad žmogus išsigąsta pats savęs.
Savo praktikoje kasdien matau žmones, kurie po GLP-1 jaučiasi nebevaldantys maisto minčių. Jie kaltina save, gėdijasi, slepia valgymą, pradeda desperatiškai kontroliuoti maistą arba pereina į kraštutinumus. Ir būtent čia labai dažnai atsiranda valgymo sutrikimų rizika.
Savo kabinete šiandien matau tai, apie ką viešai vis dar kalbama per mažai. Po GLP-1 vaistų nutraukimo pas mane ateina vis daugiau žmonių, kurie sako tą patį: „Aš nebesusitvarkau su maistu.“ Kol buvo vaistai – galvoje buvo tylu. Nebuvo nuolatinio alkio, minčių apie maistą, impulsyvaus valgymo. Tačiau jiems pasibaigus maisto triukšmas dažnai grįžta su milžiniška jėga – tarsi organizmas bandytų atsiimti viską, kas buvo sustabdyta. Žmogus lieka ne tik su grįžusiu apetitu, bet ir su baime priaugti svorį atgal, gėda, kalte bei desperatišku bandymu kontroliuoti save. Ir kai kuriems tai jau nebėra tiesiog „persivalgymas“. Tai labai pavojingai priartėja prie valgymo sutrikimų – obsesinių minčių apie maistą, binge epizodų, savęs baudimo, kraštutinės kontrolės ir visiškai sugriauto santykio su savo kūnu.
Dar viena tema, apie kurią konferencijoje beveik nebuvo diskusijos tai raumenų masės praradimas. Tyrimuose dažnai matome gražiai pateiktus procentus: sumažėjęs svoris, pagerėję rodikliai, „liesos masės pokyčiai nėra reikšmingi“. Tačiau realiame gyvenime vaizdas dažnai atrodo kitaip. Žmonės numeta daug svorio labai greitai. Jie valgo ženkliai mažiau. Dažnai negauna pakankamai baltymų. Nesportuoja. Jaučiasi pavargę. Ir tada realybėje matai ne tik mažesnį kūną. Matai silpnesnį kūną.
Matai žmones, kurie skundžiasi energijos stoka, silpnumu, suglebusiu kūnu, sumažėjusia jėga. Kartais svoris krenta ne todėl, kad žmogus sukūrė tvarų santykį su maistu ir judesiu, o todėl, kad fiziškai nebegali valgyti tiek, kiek anksčiau. Kodėl tada tyrimuose viskas atrodo taip optimistiškai?
Nes klinikiniai tyrimai dažniausiai vyksta kontroliuojamomis sąlygomis. Dalyviai stebimi ribotą laiką. Jie dažnai gauna mitybos rekomendacijas, priežiūrą, konsultacijas. Be to, farmacinių tyrimų pagrindinis tikslas dažniausiai yra parodyti, ar vaistas efektyviai mažina svorį ir gerina metabolinius rodiklius, o ne analizuoti žmogaus santykį su maistu po dvejų ar penkerių metų.
Dar svarbiau, ilgalaikiai duomenys apie gyvenimą po GLP-1 vis dar gana riboti. Mes dar neturime daug metų trunkančių aiškių atsakymų apie tai, kaip atrodo žmogaus psichologinė būsena po nutraukimo, kaip keičiasi valgymo elgesys, kiek žmonių išlaiko rezultatą be medikamentų.
Ir tai nėra sąmokslo teorija. Tai tiesiog realybė: medicina labai gerai matuoja tai, ką lengva pamatuoti – kilogramus, gliukozę, kraujo rodiklius. Tačiau daug sunkiau išmatuoti gėdą, obsesines mintis apie maistą, emocinį valgymą ar paniką priaugti svorio atgal.
O būtent ten dažnai ir slepiasi tikroji problema. Todėl klausydamasi konferencijos vis galvojau apie vieną dalyką: mes labai daug kalbame apie tai, kaip sumažinti svorį. Tačiau gerokai mažiau kalbame apie tai, kodėl žmogus apskritai persivalgo.
Nes persivalgymas labai retai būna tik valios trūkumas. Dažnai tai yra nervų sistemos reguliavimas. Bandymas nusiraminti. Bandymas užpildyti tuštumą. Atsakas į stresą, vienatvę, nerimą, nuovargį ar emocinį skausmą.
Ir kol šios priežastys lieka nepaliestos, tol net ir efektyviausias metodas gali tapti tik laikina pauze. Todėl aš nesu prieš vaistus. Tačiau esu už pilnesnį pokalbį.
Už pokalbį ne tik apie svorio metimą, bet ir apie tai, kaip žmogus gyvens po to.
Kaip jis jausis savo kūne. Kaip jis tvarkysis su emocijomis.
Ir ar jis turės įrankių ne tik numesti svorį, bet ir išbūti su savimi be maisto kaip vienintelio nusiraminimo būdo.
Nes labai dažnai tikrasis pokytis prasideda ne lėkštėje. Jis prasideda galvoje.
A Personal note
Jeigu atpažįsti save šiame tekste, ypač jei po GLP-1 vaistų atsirado grįžtantis alkis, maisto mintys ar kontrolės praradimo jausmas, tai gali būti ženklas, kad verta dirbti ne tik su kūnu, bet ir su valgymo elgesio mechanizmais. Tokiais atvejais konsultacija gali padėti suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Dėl asmeninių konsultacijų rašyti info@hypnokodas.lt
